Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Šimborska

Vislava Šymborska (Wisława Szymborska, 1923–2012) – lenkų poetė, Nobelio premijos laureatė, priklausanti Vidurio Europos literatūros viršūnei. Šymborskos kūryba ir biografija išsiskiria tuo, kad jai pavyko sujungti, atrodytų, sunkiai suderinamus dalykus – filosofinę gelmę ir kandų humorą, intelektualumą ir paprastumą, aukštą kūrybos lygį ir didžiulį populiarumą, buvimą drauge atsiskyrėle ir viešumos žvaigžde. Pagrindinė jos eilėraščių žymė – ironija, kaip ir daugelio XX a. moderniųjų rašytojų kūryboje. Tačiau tai ironija, kuri negriauna to, kas išties didu, ir nežeidžia žmogaus širdies, priešingai – siekia ją apginti.
Šymborska gimė vakarų Lenkijoje, netoli Poznanės, dar senajai aristokratiškai aplinkai priklausiusioje šeimoje – tėvas dirbo grafų Zamoiskių patikėtiniu ir jų dvarų valdytoju. Vislava mokėsi Krokuvoje, itin griežtoje katalikiškoje mergaičių gimnazijoje prie vienuolyno (mokinės net namuose turėdavo vilkėti uniformas). Tačiau jaunos merginos religingumas ir maldingumas vėso, ypač prasidėjus Antrajam pasauliniam karui – vis daugiau abejonių ir klausimų kėlė pasaulio žiaurumas ir Dievo tyla jo akivaizdoje. Naciams uždarius gimnaziją, brandos atestatą 1941 m. gavo jau pogrindyje, ir ėmė dirbti geležinkelio tarnautoja. Tuo metu parašė pirmuosius kūrinius – kelis jaunatviškus apsakymus. Vieną jų ilgai tobulino, išbraukinėdama nereikalingus žodžius tol, kol pamatė, kad iš apsakymo lieka eilėraštis. Tokia Šymborskos kūrybos pradžia ženkliška – dažnai jos eilėraščiams būdingas pasakojimas, siužeto intriga, personažai, daugiaprasmės ironiškos situacijos. Šio pobūdžio poezija vadinama naratyvine (lot. narratio – pasakojimas), tačiau ne pats siužetas Šymborskos eilėse svarbiausias – dažniausiai juo siekiama atskleisti kokį nors pasaulio ar kalbos paradoksą, nuvesti iki netikėtos metaforos, prasmės apvertimo, poetinės kalbos įvykio.
Po karo 1945 m. jauna poetė nunešė savo tekstus vienam Krokuvos laikraščiui. Buvo pirmąkart išspausdintas jos eilėraštis – tačiau visiškai perrašytas, netgi pakeistu pavadinimu. Po tokio debiuto Šymborskai teko išmokti, kaip ir apie ką „reikia“ rašyti, kokie yra komunistinės ideologijos principai. Kurį laiką pokario Lenkijoje diegiamam komunizmo „tikėjimui“ ji pasidavė, juolab, kad ir nemažai lenkų visuomenės tuo metu vylėsi, jog po visų karo baisumų gyvenimas „liaudies respublikoje“ galiausiai taps apynormalis. 1950 m. Šymborska tapo komunistų partijos nare, o po dvejų metų pasirodė pirmasis, ilgai užlaikytas ir išcenzūruotas jos eilėraščių rinkinys Todėl gyvename (Dlatego żyjemy). Jame nebuvo paskelbti eilėraščiai apie karo metais žuvusį mylimąjį, apie Lenkijos žydų vežimą į koncentracijos stovyklas, apie 1944 m. nužudytus per lenkų sukilimą vaikus, bet skambėjo žodžiai apie Sovietų Sąjungos nuopelnus, socialistinę Lenkijos konstituciją, darbininkų herojiškumą ir karus Korėjoje bei Vietname. 1953 m. buvo parašytas ir patetiškas eilėraštis Stalino mirčiai paminėti. To laikotarpio tekstus Šymborska netrukus pati atmes ir jų šalinsis – tačiau šis biografijos epizodas, kaip ir kai kurių žymių lietuvių poetų (S. Nėries, Just. Marcinkevičiaus) atveju, palieka atvirą klausimą, kodėl ideologijai XX a. viduryje pavyko prasiskverbti ir į talentingą poeziją.
Bandymas savo eilėraščius pildyti komunizmo dopingu truko neilgai. Šeštojo dešimtmečio viduryje Šymborska pradėjo tolti nuo partinių doktrinų, ypač po Vengrijos sukilimo numalšinimo 1956-aisiais, o 1966-aisiais išstojo iš partijos, už tai sumokėjusi savo kainą – buvo išmesta iš darbo redakcijoje (beje, tai veikė ir asmeninį gyvenimą – poetė išsiskyrė su savo vyru, įsitikinusiu komunistu). Autentiška Šymborskos poetinė raiška prasidėjo nuo 1957 m. išleisto trečiojo rinkinio Šaukiant Jetį (Wołanie do Yeti). Jetis – tai neva gyvenantis Himalajuose sniego žmogus, vengiantis susitikimo su homo sapiens. Jam eilėraščio subjektė bando teisinti degraduojančią, beprotybės apimtą žmoniją, pati suprasdama savo pastangų bergždumą.
Didžiąją gyvenimo dalį Šymborska dirbo kultūrinėje spaudoje. Pirmiausia ji redagavo poezijos publikacijas. Turėdama atsakinėti į gausius autorių laiškus, tarp kurių būdavo nemažai grafomanų, ėmė rašyti nuolatinę skiltį „Literatūrinis paštas“, kur mokydavo debiutantus ir šmaikščiai ironizuodavo atsiunčiamų tekstų beskonybes. Kartais už kandžias replikas sulaukdavo įsižeidusių autorių reakcijos – prie buto durų padėto butelio su padegamuoju skysčiu arba laiško, parašyto krauju. Netrukus Šymborskos atsakymai taip išpopuliarėjo dėl šmaikštumo, kad autorė iš redaktorės tapo feljetoniste, o jos asmeninė skiltis, dabar jau pavadinta „Neprivalomi skaitiniai“, spaudoje sėkmingai gyvavo net 35 metus. Šymborska rašė apie tas knygas, kurioms paprastai neskirdavo dėmesio kiti recenzentai – tai galėdavo būti nepastebėtas eilėraščių rinkinys ar plačiau nežinomo autoriaus atsiminimai, ir kelionių vadovas, kalendorius, net žvejybos terminų žodynas ar tapetų klijavimo patarimai. Kiekviena knyga jai, godžiai skaitytojai, tapdavo gyvų įžvalgų, sąmojų, paradoksalių klausimų impulsu, tad ji tapo nepamainoma lenkų kultūros ir kasdienybės komentatore, labai ironiška, tačiau atvira visai gyvenimo įvairovei ir visoms jo keistenybėms. Beje, tarp draugų Šymborska garsėjo savo renkamomis specifinėmis kolekcijomis – spaudos nesąmonių, kičinių atvirukų, beprasmiškos paskirties suvenyrų. Vienas mėgstamiausių jos pasilinksminimų – rengti tokių „perlų“ loterijas bičiuliams arba siųsti jiems pačios pagamintus absurdiškus sveikinimo atvirukus – iš spaudos nuotraukų suklijuotų koliažus (sveikinimas Česlovui Milošui: „Linkėjimus siunčia italai, kelneriai, Tomas Džonsas, lenkų paauglės, Chruščiovas, pterodaktilis...“). Tokie Šymborskos tekstiniai ir užtekstiniai žaidimai kartais primena avangardą, kartais – absurdo literatūrą, bet visada yra persmelkti asmeninio, širdingo dėmesio draugams, skaitytojams, kūrėjams.
Šymborska vengė viešumos ar didelės šlovės, itin nemėgo sakyti viešų kalbų, o geriausiai jautėsi nedideliame Krokuvos draugų rašytojų rate. Lakoniški, išvalyti nuo nereikalingo balasto, nepretenzingi buvo ir jos rinkiniai – dažniausiai tik po dvidešimt, bet itin gerų eilėraščių. Todėl žinią apie Nobelio premijos paskyrimą 1996 m. ji vėliau pavadins „Stokholmo katastrofa“ – teko slėptis nuo gausybės reporterių, fotografų, nebeatsiliepti į telefonų skambučius, atsisakinėti daugybės kelionių po visą pasaulį, pasiūlymų atidaryti kongresus ir perkirpti juostas, galiausiai – drausti jos vardu Lenkijoje vadinti gatves ir mokyklas. Atsiimdama premiją, Šymborska sumaišė ceremonijos eilę (kam po ko turi nusilenkti), o po visa ko pakvietė Švedijos karalių parūkyti. Tačiau spaudos nuomone, jos paprastą, atokią ir kartu stilingą laikyseną buvo galima lyginti tiktai su vieno asmens – karalienės.
Iki galo išlaikydama humoro giją, Šymborska yra pati sau parašiusi ir epitafiją: „Praeivi, išsiimk iš krepšio elektronines smegenis / ir apie Šymborskos lemtį pamąstyk truputį” (eil. „Antkapis“). Paskutinį savo eilių rinkinį pavadino ironiškai – Užteks (2011).

Mindaugas Kvietkauskas

Literatūra

Šimborska

Ar žinote, kad...